Lenkiška virtuvė: pierogi, žurek, bigos

Lenkišką virtuvę galima padalinti į dvi pagrindines dalis – sriubos ir antri patiekalai. Aišku, galima teigti kad kiekviena nacionalinė virtuvė susideda iš tų dvejų pagrindinių meniu dalių. Nebelieka nieko, tik sutikti. Ir visgi norėčiau apie tas sriubas parašyti daugiau. Vertos paragauti. Perspėju, kartais valgant geriau nežinoti iš ko ta sriuba yra pagaminta. Pasiruošę? Pirmyn!

  1. MITAI APIE LENKIŠKĄ VIRTUVĘ
  2. PUSRYČIAI – KARALIUS SUMUŠTINIS
  3. PIETUS – KARALIENĖ SRIUBA
  4. JO DIDENYBĖ ANTRAS PATIEKALAS
  5. DESERTAI – GEROJI MOČIŪTĖ
  6. KĄ GERTI PO TOKIOS PUOTOS?

Mitai apie lenkišką virtuvę

Kiek kartų esi girdėjęs, kad Lenkijoje porcijos yra tokio didžio, kad visa šeima iš vienos lėkštės gali prisivalgyti? Prie kiekvienos mėsos porcijos būtinai bus pridėti kopūstai. O patiekalų riebumas yra toks, kad pavalgę pusryčių alkanas nebusi iki vakaro.

Tiesos tame yra tiek, kiek regionų Lenkijoje. Iš karto norėčiau atkreiptį dėmesį į tai, kad apibendrinti lenkišką virtuvę yra labai sunku, nes per šimtmečius savo istorijos įtaka kulinariniam paveldui darė visi kaimynai – lietuviai, rusai, vokiečiai, austrai, prūsai, ukrainiečiai…

Kur pavalgyti tradicinių patiekalų Varšuvoje? Mano rekomendacijos!

Pusryčiaikaralius sumuštinis

Tiek duonos, kiek suvalgiau Lenkijoje per pirmuosius savo gyvenimo metus čia, nesuvalgiau Lietuvoje per daugiau nei 20 metų. Sumuštinis arba lenkiškai “kanapka” yra pagrindinis pusryčių patiekalas. Jų ivairovė yra stulbinanti – su mėsa, sūriu, varške, lašiša, daržovėmis, paštetu, kiaušiniu arba geriausiai viskas iš karto. Duonos pasirinkimas taip pat įspūdingas (nors lietuviška juoda duona man yra skaniausia Pasaulyje) – iš visų galimu miltų rūšių, su razinomis, riešutais, bruknėmis, madingomis chia sėklomis ir galima taip būtų vardinti dar ilgai. O vat, duona su kmynais čia yra retenybė.

Sumuštinių populiarumą patvirtina tai, kad darželinukai pusryčių taip pat gauna sumuštinių, o labiausiai laukiamas žmogus biurose yra Pan Kanapka (Ponas Sumuštinis). Be to žmogaus, tai yra keiteringo įmonių, kurios kiekvieną rytą aplanko tūkstančius ofisu neprasideda normalus darbas. Dažnai net rytyniai susitikimai yra planojami taip, kad spėti nusipirkti sumuštinį.

Tikriausiai neturiu aiškinti, kaip keistai žmonės į mane žiūri, kai sužino, kad jau porą metų duonos nevalgau. O mano pažistama dietologė net prisipažino, kad turėjo stipriai pagalvoti kaip sudėlioti mano dienos valgymo planą, kad galėčiau ir toliau apsieiti be duonos.

Pietus – karalienė sriuba

Jeigu esi iš tų žmonių, kurie sriubos puodą gamina visai savaitei, tau reikėtų maždaug trijų mėnesių, kad paragauti visų lenkiškų sriubų.

Flaki - tradicinė lenkiška sriuba. Viena iš labiausiai žinomų ir dažniausiai užsakomų.
  • Žurek
  • Rosol
  • Flaki
  • Kwasnica
  • Czarnina
  • Barszcz ir barszcz z uszkami
  • Chlodnik litewski
  • Grzybowa
  • Krupnik
  • Ogorkowa
  • Pomidorowa
  • Szczawiowa

Mano TOP-3 jeigu pirmą kartą ragaujate lenkiškos virtuvės: raugintų miltų sriuba žurek, kurios pavadinimas yra siejamas su vokišku žodžiu „sauer”, t.y. rūgštus. Valgoma su kiaušiniu ir kartais paduodama lekštėje iš duonos. Flaki – žarnokų sriuba, kurį yra taip pat kontrovėsinga kaip ir skani. Aš kartais vadinu tą sriubą – vyriška, nes yra mėsinga, soti, sunki ir tikrai labai savotiška. Barszcz ir barszcz z uszkami tikrai tiks kiekvienam. Tiktai verta žinoti, kad užsakant barščius, tikrai nepavyks prisivalgyti, nes paduos… burokėlių sultinį puoduke. Jeigu visgi gerai būtų, kad atsirastų įdaras, užsakyti reikia barščius su ausytėmis. Ausyčių bijoti nereikia, tai yra lenkiškas koldūnų su kopūstais ir grybais versija.

Drąsuoliams ar tikriems smaližiams rekomenduoju restorano meniu paieškoti czarnina – ančių ar žąsų kraujo sriuba. Skonį sunku aprašyti, suprasti iš kur atsirado būtent tokios sudėties sriuba dar sunkiau. Ir net patys lenkai senais laikais nebuvo laimingi šią sriubą ragavę. Ypač jaunuoliai atėję prašyti rankos savo merginos tėvų. Jeigu gaudavo pietų lėkšte juodos sriubos, galėjo pamiršti apie savo meilę.

Kwasnica – raugintų kopūstų sriuba man tai kalnų, Zakopanės, Tatrų skonis. Pomidorowa (pomidorų siuba) ir rosol (vištienos sultinys) – vaikiškos ir siekmadienio šeimininių pietų sriubos. O chlodnik litewski primena namus ir vasaras, nors karštų bulvių prie šaltibarščių čia reikia paprašyti atskirai ir žiūrėti kaip tave stebi visas restorano personalas.

Jo didenybė antras patiekalas

Be vieno žodžio lenkiškų tradicinių patiekalų ragavimą reikia pradėti nuo bigoso, pierogi ir schabowy. Kas buvo Lenkijoje, bet neragavo tų patiekalų, tas Lenkijoje nebuvo. Tie trys patiekalai puikiausiai atspindi lenkų kulinarinę kultūrą bei tradicijas.

Bigoso istorija yra ilga, nes siekia XV a., kai kaip pasakojama viena ūkiška namų šeimininkė nenorėdama išmesti maisto likučių, sudėjo viską į bendrą katilą ir išvirė. Žodis savo kilmę turi iš latinškų “bi” – “du, dvigubas” ir “gos” – skonis. Patiekalo pagrindą sudaro dvi kopūstų rūsys – švieži ir rauginti. Iš čia yra kilęs “dvigubas skonis”. Prie kopūstų pridedama dešra, lašinukai, džiovintos slyvos, kiaulienos gabaliukai ir viskas verdama ilgas valandas ir net kelias paras.

Įdomus faktas, kad XVIII a. buvo žinomas ir “lietuviškas bigosas” – papildomai buvo įdedami rugštūs obuoliai.

Schabowy – mūsų karbonadas, paduodamas būtinai su bulvėmis (beje, lenkai labai retai valgo bulvių košę) ir raugintomis kopūstomis (kur gi be kopūstų).

Biskupas Hiacintas (lenk. Jacek Odrowąż), kuris vėliau buvo paskelbtas Šventuoju iš savo viešnagės Kijevo Rusėje XII a. atvežė į Lenkija ne ką kitą, tik pierogi. Bent jau taip pasakoja istorija ir lenkiškas posakis “Jacek z pierogami idzie” arba tiesiog „Święty Jacek z pierogami”, ką galima išvertsti kaip “Jacekas su pierogais eina” arba “Šventas Jacekas su pierogais”. Ir nors šiandien vieni populiariausių pierogų yra būtent “ruskie” (liet. rusės, nuo Kijevo Rusės, klaidingai verčiami kaip “rusiški”), kurių įdaras susideda iš bulvių, svogūnų ir varškės, Šv. Hiacintas tikrai tokių nėra ragavęs. Kodėl? Bulvės pasekė Lenkiją tik XVII a. Karaliaus Sobieskio deka.

Užsukę į “pierogarnia” meniu ieškokite “pierogie ruskie” (su bulvių, svogūnų ir varškės įdaru), “pierogi z mięsem” (su mėsa) ir “pierogi z kopustą ir grzybami” (su kopūstais ir grybais).

Kas jau Lenkijoje buvo ir paragavo visų paragauti-būtinai-reikia-patiekalų drąsiai gali žengti giliau į vietinę virtuvę. Goląbki, kotlety mielone bei placki ziemniaczane tai ne kas kitas kaip balandėliai, naminiai kotletai ir bulviniai blynai. Pyzy, kluski, leniwe – pierogų pusbroliai bei pusseserės. Jų skonis, forma, įdaras, dydis priklauso nuo regiono. Jeigu nesate tikri ką užsakyti, tai būtų mano rekomendacija numer vienas – visada bus skanu.

Prisimenate vyrišką sriubą – flaki? Jeigu patiko ir dar liko vietos, verta susidomėti golonka (liet. kiaulės koja) ir tatar (liet. jautienos nugarinė). Kiaulės koją paduodama su bulvėmis ir kopūstais, o padažas labai dažnai yra gaminamas iš alaus. Žodžiu, riebesnį patiekalą sunku įsivaizduoti.

Tatar – tai yra atskira kategorija. Dėmesio! Ragauti tik stiprų nervų (ir skrandžio) turėtojams. Užsakę tatarą gausite žalią kapotą jautienos nugarinę su žaliu kiaušiniu. Priedai gali būti skirtingi. Dažniausiai smulkiai pjaustyti svogūnai, kaparai, agurkėliai bei garstyčios.

Man asmeniškai, tataras yra vienas skaniausiu Lenkijos tradicinių patiekalų.

Desertai – geroji močiūtė

Patys lenkai paprašyti išvardinti tradicinius desertus trumpam susimąsto, o paskui jau juos sunku sustabdyti. Sernik, pączki, makowiec, pierogi na slodko, napoleonka, karpatka, ciasto kajmakowe, szarlotka, faworki, mazurek Wielkanocny, leniwe na slodko, gofry... Varšuvoje prie šio sąrašo dar reikėtų pridėti pyragėlius “W-Z” ir “Zygmuntowka”, Poznanėje – rogal Swietomarcinski, Mazūrijos ir Palenkės vaivadijose – mrowisko ir sekacz, Torūnėje – meduolius.

Nemažai, ar ne taip? Kaip susigaudyti ir ką užsakyti cukrainėje ar kavinėje prie kavos?

Visų pirmą ieškokite sernik (liet. varškės pyragas) – gali būti “tradicinis” ar “na zimno z galaretką”, t.y. pagamintas be kepimo su želė. Antras pasirinkimas palei mane būtų napoleonka arba karpatka. Pirmas Lenkijoje kažkiek skiriasi kremu nuo Lietuvoje žinomo Napoleono torto, antras – plikytos tešlos ir pudingo kremo pyragas. Ciasto kajmakowe reiškia ne ką kitą tik išvirto sutirštinto pieno pyragą. Saldumynų kelionę užbaigčiau su pączki – spurgomis. Labai daug Lenkijos miestuose galima pirkti dar šiltus ir su skirtingais įdarais. Nors pats pačiausias tradicinis yra su rožių džemu.

Ką gerti po tokios puotos?

Kompotą! Ir lemoniadą, kuris čia vadinamas “oranzada”. Parduotuvėje ieškokite pavadinimu “Hellena”. Girą Lenkijoje nėra labai žinoma, užtat geriama alų su aviečių ar imbieriniu sirupu per šiaudelį. Kraupu? Gal. Visgi paragauti verta. Bent jau kartą gyvenime. Paprastą alų taip pat skanaukite, tik bandykite ieškoti ko įdomesnį alaus pavadinimą. Tokiu būdų turite didelių šansų paragauti tikrai skanų gėrimą. Iš stipresnių gėrimų plačiai žinoma “Žubrowka” bei midus.

One comment

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s